Užmerktų pilnaties akių ašaros sukūrė veidrodį prietemos lopšyje.
Tas veidrodis, pilnaties sidabrinėj šviesoj, sudrumsčia, sujudina mane.
Santykis su juo visada individualus, visada paslaptingas.
Jo galia verčia žvelgti į save: o jūs manėt, kad tai veidrodis atspindintis išorę.
Jame netelpa ką aš prisimenu ir neprisimenu, ką svajojau ir mąsčiau.
O pats mano gyvenimas slypi Velino iškeltame iš samanų akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti.
O jei ir tame veidrodyje blyksteli būties šešėlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprėpiamame akmenyje.
Gerai jei jis atspindės bent mano ir akmens vienovę.
